| Iz 6 | 1 Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. 2 Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore. 3 „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Visa žemė pilna jo šlovės!“ – šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. 4 Nuo to jų šauksmo drebėjo durų staktos ir Šventykla prisipildė dūmų. 5 O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, o savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ“. 6 Tuomet vienas iš serafimų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo altoriaus. 7 Ja palietė mano burną. „Štai, – tarė jis, – žarija palietė tavo lūpas, tavo kaltė yra panaikinta ir tavo nuodėmė nuvalyta“. 8 Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“ |
